Nuo neatmenamų laikų gražiose Dubysos pakrantėse gyveno žmonės, tai liudija aukštai virš Dubysos slėnių išlikę, legendomis ir padavimais apipinti piliakalniai bei seniai pamiršti ir išnykę senkapiai. 1253 metais Lietuvos karalius Mindaugas savo raštuose pirmą kartą paminėjo Raseinius, Ariogalą, Betygalą. Yra daug padavimų apie Raseinių vietovardžio kilmę. Viename iš jų pasakojama, kad toje vietoje, kur šiandien stovi Raseinių miestas – istorinė Žemaičių sostinė, ant kalvos, po šimtamečiu ąžuolu, rusenusi šventoji ugnis. Todėl ši vieta buvo pavadinta Rusene, vėliau Raseine ir pagaliau Raseiniais. Miestas ėmė augti nurimus karams su kryžiuočiais. 1416 m., Žemaičių krikšto metu buvo pastatytos pirmosios Romos katalikų bažnyčios Betygaloje, Ariogaloje, Viduklėje ir Raseiniuose. XV a. Raseiniai tapo pavieto (krašto) centru. Nuo 1585 m. Raseiniai buvo nuolatine Žemaitijos seimelių posėdžių vieta, visos srities teismo įstaigų ir archyvo būstine, čia vykdavo bajorų suvažiavimai, kariuomenės pratybos ir pasirodymai. Raseiniai buvo politinis ekonominis centras, Žemaitijos sostinė. 1642 metais Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius Raseiniuose įkurdino vienuolių dominikonus. XVIII amžiuje buvo pastatyta mūrinė baroko stiliaus bažnyčia ir vienuolynas. XVII-XVIII amžiuje Raseinių kraštas pergyveno vidaus karą, gaisrus, badą ir marą, švedų antplūdžius, nusinešusius daugybę gyvybių. 1792 m. paskutinis Lietuvos ir Lenkijos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis Ariogalai ir Raseiniams suteikė atnaujinamąsias privilegijas, patvirtindamas Magdeburgo teises ir herbus. 1831 m. kovo mėn. Raseiniuose, anksčiausiai Lietuvoje, pakelta sukilimo vėliava. Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje, 1918 m. lapkričio 13 d. susirinkę miesto gyventojai įkūrė savivaldą, pradėjo atstatyti karo nuniokotą kraštą. Raseinių apskrities miestai ir miesteliai augo, buvo statomos naujos bažnyčios ir mokyklos, pieninės, grindžiamos gatvės. 1934 m. buvusioje Raseinių m. turgaus aikštėje pastatytas Lietuvos Nepriklausomybės paminklas, vėliau pavadintas „Žemaičiu“, simbolizuojantis žemaičių stiprybę ir atkaklumą kovoje už laisvę (aut. V.Grybas). Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Raseiniai, keletą kartų ėję iš rankų į rankas, buvo sudeginti ir sugriauti. Okupacijų metais kraštas skaudžiai nukentėjo, daug žmonių suimta, kalinta, nužudyta, ištremta. Nors būta sunkumų, nepriteklių, miestas vėl pakilo: buvo statomi nauji pastatai, gausėjo gyventojų. Atgimimas tvirtai atėjo į Raseinius.
2003 m. miestas atšventė 750 metų jubiliejų. Iškilmėse dalyvavo Lietuvos Respublikos Prezidentas Rolandas Paksas, Ministras Pirmininkas Algirdas Brazauskas, Seimo Pirmininko pavaduotojas Vytenis Andriukaitis, buvęs Sąjūdžio pirmininkas Vytautas Landsbergis ir kt. Raseinių miesto jubiliejaus proga pastatytas Nepriklausomybės gynėjų aikštėje Miesto laikrodis pradėjo skaičiuoti laiką.
Įžymūs Raseinių krašto žmonės: rašytojai ir tautosakininkai Al.FromasGužutis, Davainis Silvestravičius, A.Juška, poetai S.Stanevičius ir J.Mačiulis-Maironis, archeologas, dailininkas ir kraštotyrininkas T.Daugirdas, „Lietuvių laikraščio" redaktorius A.Smilga, knygnešiai J.Vaičius, J.Karabinas, P.Papreckis, J. Katela ir kt.
