Kalbos tvarkyba

Mero pavaduotojas ar vicemeras? 

   Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 32 straipsnyje parašyta:
 
   Meras savo įgaliojimų laikui skiria vieną ar kelis vicemerus. Vicemeras yra politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojas. Vicemeras atlieka mero nustatytas funkcijas ir pavedimus.
 
   Taigi, oficialiuose raštuose reikia vartoti vicemeras, o neoficialiai kalbant ar rašant galima ir mero pavaduotojas.
   Kalbos atžvilgiu galimi abu variantai: ir vicemeras, ir mero pavaduotojas.
   Tarptautinių žodžių dėmuo vice- reiškia buvimą kieno nors pavaduotoju, padėjėju.

          Primintina, kad visi žodžiai su dėmeniu vice- rašomi be brūkšnelio, pavyzdžiui: viceministras, vicekonsulas, viceprezidentas.

   Valstybinė lietuvių kalbos komisija nepritarė Seimo narių Viliaus Semeškos ir Paulės Kuzmickienės siūlymui geografinius pavadinimus „Kaliningrado sritis“ ir „Kaliningrado miestas“ skelbti nevartotinais, tačiau pritarė iniciatyvai skatinti lietuviškų tradicinių to krašto vietovardžių (šiuo atveju „Karaliaučiaus kraštas“ ir „Karaliaučiaus miestas“) vartojimą ne tik istoriniame, bet ir dabartiniame kontekste, taip pat ir oficialiojoje vartosenoje.

   Dauguma buvusių Karaliaučiaus krašto vietovardžių – lietuviški (krašte jau nuo XVI a. būta lietuviškų apskričių – gyventa lietuvininkų). Istoriniuose šaltiniuose tie lietuviški tradiciniai vietovardžiai užfiksuoti vokiška rašyba, su vokiškomis galūnėmis, plg. Tilžė – Tilsit, bet nuo 1946 m. visi buvo pakeisti rusiškais, plg. Tilžė – dab. ofic. Sovetsk (rus. Советск). Taigi tuo metu, kai kraštas administraciškai priklausė Vokietijai (Prūsijai, Rytprūsiams), oficialūs vietovardžiai nuo tradicinių lietuviškų skyrėsi tik forma, bet po II pasaulinio karo sovietinės valdžios buvo pakeisti iš esmės, todėl nebegalima kalbėti apie lietuviškų tradicinių vietovardžių formų vartojimą vietoj transkribuotųjų formų, plg.: tik Krokuva (ne Krakuvas, lenk. Kraków), tik Daugpilis (ne Daugavpilis, latv. Daugavpils), tik Florencija (ne Firenzė, it. Firenze), tik Čikaga (ne Šikago, angl. Chicago). Baltiški vietovardžiai – tiek lietuviškos, tiek vokiškos jų formos – tapo bent iš dalies istoriniais. Jų vartojimas atitinkamame istoriniame kontekste neginčytinas, jais pavadintos Lietuvos gyvenamųjų vietovių gatvės, įstaigos, organizacijos, tačiau dabartinėje oficialioje vartosenoje jie gali, o kai kuriose srityse ir turi būti vartojami pagrečiui su transkribuotomis (ar transliteruotomis) oficialių rusiškų vietovardžių formomis.

   Siekdama, kad Karaliaučiaus krašto vietovardžiai būtų išsaugoti aktyvioje lietuviškoje vartosenoje, Valstybinė lietuvių kalbos komisija Karaliaučiaus krašto (Kaliningrado srities) lietuviškų vietovardžių sąrašą patvirtino dar 1997 m. (vėliau sąrašas paskelbtas leidinyje „Lietuviški tradiciniai vietovardžiai: Gudijos, Karaliaučiaus krašto, Latvijos ir Lenkijos“, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002; žr. VLKK.lt skyriuje „Aktualiausios temos/ Svetimvardžiai/ Tradiciniai lietuviški vietovardžiai“, o 1999 m. rugsėjo 30 d. priėmė specialius nutarimus:

   1) pagal nutarimo Nr. 3 (72) „Dėl kitų šalių vietovardžių pateikimo mokykliniuose leidiniuose“ 2 punktą mokykliniuose leidiniuose vartojami lietuviški tradiciniai baltų etninių žemių vietovardžiai, greta jų arba prieduose gali būti pateikiami dabartiniai oficialieji vietovardžiai;

   2) pagal nutarimo Nr. 4 (73) „Dėl tradicinių vietovardžių vartojimo transporto informacijoje“ 2 punktą lietuviški tradiciniai vietovardžiai, pvz.: Karaliaučius, Tilžė, Ragainė, vartotini rašytinėje ir žodinėje geležinkelių, automobilių, oro ir vandens transporto eismo informacijoje valstybine kalba, o dabartiniai oficialieji vietovardžiai gali būti nurodomi pagrečiui su tradiciniais.

   Gausūs Karaliaučiaus krašto vietovardžių duomenys pateikiami dar viename šaltinyje – „Interaktyvus Rytų Prūsijos žemėlapis V / Mažosios Lietuvos vietovardžiai“ (sud. G. Blažienė, J. Gelumbeckaitė, D. Sviderskienė, E. Trumpa, LKI, 2021; http://prusija.lki.lt/). Čia pirmiausia pateikiami lietuviški ir vokiški vietovardžiai, įvardyta jų administracinė priklausomybė 1905–1918 m. Vokietijos imperijos apygardai ir apskričiai, taip pat vietovardžiai rusų arba lenkų kalbomis pagal teritorinę-administracinę priklausomybę po 1946 m.

   Taigi, nors dabartiniame kontekste oficialūs Rusijos Federacijos teritorijai priklausančių geografinių objektų pavadinimai negali būti ignoruojami, lietuviški tradiciniai buv. Karaliaučiaus srities pavadinimai yra ir turi būti prisimenami – rekomenduojama vienus ir kitus vartoti pagrečiui.